Popieriniame „Dialoge“ ir interneto žiniasklaidoje („Voruta“, „Bernardinai“) pasirodžius Vilniaus licėjaus direktoriaus Sauliaus Jurkevičiaus visos Lietuvos mokytojų suvažiavime 2012 m. kovo 31 d. skaitytam pranešimui, kilo kai kurių minčių. Yra dalykų, su kuriais sutinku, bet yra ir tokių, kurie kelia abejonių. Padiskutuosiu su kai kuriomis pranešimo idėjomis.
„Nė vienas šiandien prievarta diegiamas struktūrinis variantas nėra geresnis už galimybę mokyti 5-12 klases vienoje mokykloje. Tai akivaizdi tiesa…“
Nežinau, ar teisingai supratau Sauliaus mintį, tačiau man tai NĖRA akivaizdi tiesa. Teko pačiam patirti įvairius besikeičiančios mokyklos būvius. Teko dirbti mokykloje, kurioje vyriausi mokiniai mokėsi net … šeštoje klasėje. Teko dirbti toje pačioje, bet jau dideliu pirmokėlių – dvyliktokų kombinatu virtusioje mokykloje. Pagaliau, teko pamatyti tą naują dvasią ir atmosferą, kuri liko kombinatui pasidalijus į du vienetus – progimnaziją ir gimnaziją. Nemanau, kad po šio gėrio man gyvenime norėtųsi grįžti atgal į „kombinatą“.
Suprantu, kad tai tėra mano asmeniniai įspūdžiai. Be abejo, galima rasti rimtesnių argumentų, nei mano asmeninė patirtis. Manau, kad sunku būtų paneigti faktą, kad su viena amžiaus grupe – progimnazijoje arba gimnazijoje – dirbantis mokytojas gali įgyti tam tikrą specializaciją ir nesiblaškyti nuo penktokų iki dvyliktokų tą pačią dieną. Manau, kad panaši amžiaus grupė suteikia galimybių visą ugdymo procesą subalansuoti tolygiau, remiantis panašiais mokinių interesais. Manau, kad ir saugumo problemos yra sprendžiamos efektyviau, jei mokykloje nėra didelių amžiaus skirtumų.
Lygiai taip pat suprantu, kad tai, kas gerai veikia Vilniuje, nebūtinai turi būti gėriu mano mylimuose Raseiniuose ar dar mažesniame miestelyje. Mažesnių bendruomenių ir mažesnės mokyklos gali kiek neutralizuoti mano įvardytus argumentus už išgrynintas mokyklas.
Aišku, jei šį mokyklų „ketvirčiavimą“ savo pasakojime sujungiam su lygiagrečiu t.v. mokyklų tinklo optimizavimo vyksmu, sutapatinam juos (taip dažnai realiame Lietuvos gyvenime yra), tada situacija gali būti vaizduojama ir kitaip. Mokyklų nykimas, net pačių mažiausių mokinių kelionių į pamokas nuotolių didėjimas dažnai nubraukia švietimo įstaigų gryninimo privalumus. Kita vertus, pripažinkim – taip yra ne visoje Lietuvoje. Todėl suabsoliutinti nederėtų.
„Mokymo kokybė, kuri buvo keliama kaip pagrindinis mokyklų pertvarkymo tikslas, pasiekta nebuvo – tai gali pasakyti kiekvienas pedagogas…“
Manau, kad čia S. Jurkevičius „persūdė“. Pirma, norint ką nors teigti apie MOKYMO kokybę, reikia operuoti apibendrinančia ir visas Lietuvos mokyklas aprėpiančia statistika. Kažin, ar prelegentas ja naudojosi? Antra, kažin, ar KIEKVIENAS pedagogas pripažins, kad JO (būtent – jo) vykdomo mokymo kokybė nebuvo pasiekta. Tai pripažinti – sutikti su vertinimu, jog mano darbas yra bevertis… Įdomu, ar po šio sakinio pedagogai atsistojo ir plojo pranešėjui?
Kalba Saulius ne tik apie mokymo, t.y. pedagogų veiklos, bet ir apie ugdymosi rezultatus: „...nereikia būti ypač įžvalgiam, kad galėtum postringauti apie krentantį mokinių parengimo lygį.“
Dėl šio teiginio su kolegomis teko ginčytis ne vieną kartą. Svarbiausia, kad šie argumentai visada grindžiami tik asmeniniais įspūdžiais, įsivaizdavimais. Jokių tyrimų savo nuomonėms pagrįsti niekas nenaudoja. Tad, ir aš, aršiai neneigdamas Sauliaus vertinimo, pabandysiu pateikti keletą priešingų minčių. Daugelis yra pastebėję kritusį bendrą raštingumo lygį. Nors savo vaikų pavyzdžiu to niekaip negalėčiau patvirtinti, net atvirkščiai – kartais jie suranda vieną kitą klaidelę mano rašliavose. Beje, mokykloje turėjau „kiaurą“ penketą iš lietuvių kalbos… Kita vertus, net jeigu ir sutikčiau, kad bendroji mokinių masė šiandien daro daugiau rašybos klaidų, nei prieš dvidešimt ar trisdešimt metų, tai tuoj paklausčiau: „Ar mes nebūtume sutrikę savo vaikystėje, išgirdę žodžius „interpretacija“, „esė“, ir pan.?“ Šiandien mokiniams tai nėra nežinoma žemė.
Kitas, gal artimesnis pavyzdys – istorijos žinios ir gebėjimai. Šaltinių analizė, požiūrių nustatymas, išvadų darymas… Įdomu, kaip tai būtų atrodę prieš trisdešimt metų? Ar kas nors mokykloje apie tai yra girdėję? Beje, net ir istorijos žinių turėjimas neleidžia kalbėti apie nors menkiausią dabartinių abiturientų degradaciją lyginant su mumis. Mes tada, baigdami mokyklą, sugebėdavome iškalti tik vienos valstybės ir nepilno šimtmečio istoriją. Ir tai – pagal iš anksto žinomus klausimus. Ko dabar tikimės iš savo mokinių? Visų tautų ir visų laikų istorijos žinių, kitaip „Istorijos nuo Adomo iki atomo“? Apie kokį lygio kritimą kalbam?
Aš jau nepulsiu čia pateikinėti daugybės su akivaizdžiomis naujovėmis, kaip antai IKT, susijusių dabartinio jaunimo pranašumų… Pagalvokim – įvairių žinių, apie kurias mes net nenutuokdavom, dabartiniai mokiniai turi begalę. O galvos dvigubai ar padidėjo? Tai ir nenorėkim, kad jie būtų išsilavinę taip, kaip mes TADA, ir dar taip, kaip jiems privalu būti išsilavinusiais DABAR.
Yra keletas minčių, su kuriomis nesutikti būtų sunku. Pirmoji – ugdymo(si) programų kaitaliojimas Lietuvoje. Galima būtų tik pasiginčyti tik dėl pačios sąvokos „nuolatinis kaitaliojimas“. Vienam septynerių-aštuonerių metų tarpas tarp programų yra trumpas laikotarpis, kitam – ilgas. Čia jau skonio reikalas. Bet absoliučiai sutinku su aiškiai neišsakyta, bet pakankamai aiškiai ištransliuota Sauliaus mintimi, kad keitimui reikia koncepcijos. Ne nuo programos patvirtinimo praėjęs laikas, bet tos programos rezultatų analizė, neveikiančių dalykų išryškinimas turi tapti konceptualiu naujos programos pagrindu, poreikiu ją keisti.
Pagaliau, tiesiog be komentarų pasirašau po teiginiu: „... mažiau dairyti į Vakarus, nebent pasimokyti, kaip nereikia daryti. Trafaretiškų pavyzdžių kilnojimas iš svetimų šalių padėties tikrai neišgelbės.“
* * * * *
Taip jau sutapo, kad paskutiniai keli šio tinklaraščio įrašai susiję su to paties asmens išsakytomis ar parašytomis mintimis. Tai – grynas sutapimas. Arba, kaip dabar įprasta sakyti – „nieko asmeniško“. Atvirkščiai, Saulių, kurį pažįstu jau daugiau kaip dvidešimt metų, gerbiu ne tik kaip buvusį gerą studentą ar buvusį kolegą – istorijos mokytoją. Pagarbos jis nusipelno už savo indėlį į daugelį Lietuvos švietimo procesų. Vien ko vertos jo pastangos kuriant ir puoselėjant Licėjų, vykdant nors ir turinčią trūkumų, tačiau neabejotinai daug teigiamų dalykų paskatinusią brandos egzaminų pertvarką! Patinka šis žmogus už savo aktyvumą, už pilietinės pozicijos demonstravimą. Tai, kad tenka dažniau reaguoti į Sauliaus mintis – geriausia ir akivaizdi prieš tai parašyto teiginio iliustracija.
Komentuoti negalima.