ŠIEK TIEK ALYVOS Į UGNĮ

„Mokyklų ketvirčiavimas“, „sukapotos mokyklos“, „išdraskytos mokyklos“, „baisiausias išsidirbinėjimo fenomenas“, ir t.t., ir pan. Tokiais vaizdingais epitetais paprastai internetinėje žiniasklaidoje palydimos žinutės apie mokyklų išgryninimą. Kiekvienas, kuris agituoja už vidurinės mokyklos, t.y. 5-12 klasių (dar geriau – 1-12) klasių išlaikymą, susilaukia komentuotojų pritarimo. Pritariamieji balsai tuoj graudena apie pasimetusius, vargstančius, keliaujančius, nespėjančius vienoje vietoje apšilti vaikus. Taigi, tuos, dėl kurių tos mokyklos ir YRA.
Bet pabandykim paklausti pačių mokinių. Pradėkim nuo vyresniųjų. Rašant šias eilutes, į namus grįžo ketvirtokė (po senovei – dvyliktokė) dukra. Paklausiau, ar ji norėtų, kad mokykloje būtų viskas kaip seniau – po vienu stogu glaustųsi pirmokai, penktokai, … dvyliktokai. Atsakymas buvo labai aiškus: „Dabartinė situacija, kai po kojomis nesipainioja visokie mažiai, – absoliutus gėris“. Manau, kad panašiai atsakytų absoliuti išgrynintųjų, t.y. keturmečių, gimnazijų mokinių dauguma. Na, gal patys mažiausieji – šešiolikmečiai – galėtų svyruoti dėl savo „pirmokų“ statuso.
Nemanau, kad absoliuti dauguma progimnazijose besimokančių penktokų, o ypač aštuntokų, trokštų, kad jiems nuolat saulę užstotų „tetos“ ir „dėdės“ iš vienuoliktos ar dvyliktos klasės.
Mokykla – ir mokytojų darbo vieta. Iš savo patirties žinau, o ir dalis kolegų pritaria, kad „kartą paragavęs – negali sustoti“. Pradėjęs dirbti vien tik gimnazijos klasėse, nebenorėtum grįžti į mokyklą, kurioje pirmoje pamokoje penktoką dar mokai raiškiai ir ne skiemenimis skaityti istorijos vadovėlį, o jau antroje – svarstai su dvyliktokais sudėtingas istorijos šaltinių interpretavimo problemas. Įdomu, kiek atsirastų tik gimnazijų klasėse dirbančių mokytojų, kurie nuoširdžiai norėtų grįžti į ilgąją vidurinę?
Tiesą sakant, visiškai nenumanau tik vienos iš šių galimų respondentų – progimnazijų mokytojų – pozicijos. Norėtų jie greta šeštokų tomis pačiomis dienomis mokyti vienuoliktokus, ar ne?
Manyčiau, kad hipotezė galėtų būti tokia: apklausus VISUS progimnazijų ir gimnazijų mokinius ir mokytojus, didesnė jų dalis (du trečdaliai? trys ketvirtadaliai?) pasisakytų už grynuosius gimnazijos ar progimnazijos tipus. Kas norėtų pabandyti tai patikrinti praktiškai?
Nesu toks „nušokęs nuo bėgių“, kad nesuprasčiau faktorių, kurie iškraipytų tokios apklausos rezultatus. Visų pirma, niekaip už „grynąsias“ formas neturėtų pasisakyti tie mokiniai, kuriems dėl susiklosčiusių geografinių, demografinių ar kitų „–inių“ sąlygų reikia kiekvieną dieną trenktis į mokyklą dešimt ir daugiau kilometrų. Antra, niekaip už tas pačias formas nepasisakytų tie mokytojai, kurie dėl tų pačių sąlygų, ir kartais – dėl savo kvalifikacijos prasidėjusioje nuožmioje konkurencijos kovoje, jau dabar ilgosiose vidurinėse ar paprastose pagrindinėse mokyklose vargais negalais susirenka minimaliai normalų pamokų krūvį.
Būkim biedni, bet teisingi – tai ir yra pagrindinės mokyklos išgryninimo kritikos priežastys. Ne mokyklos tipas, o negailestingas „mokyklų tinklo optimizavimas“ (suprask – mokyklų uždarinėjimas) yra pagrindinis siaubas baubas. Būtent jis verčia ilgėtis „senovės“, balsuoti už gerąją ilgąją vidurinę.
* * * * *
Pabaigai, žinutė iš šios dienos „Delfio“:
„Nuo 2003 metų mokinių skaičius Lietuvoje sumažėjo beveik 150 tūkst., arba ketvirtadaliu, mokinių ugdymui skiriamos lėšos padidėjo 760 mln. litų, arba 72,4 proc.“
Suprantama, krizė, infliacija, augančios bet ko išlaidos… Kur išeitis?