METŲ AUTORIUS

Patalpinęs įrašą apie graudžiai juokingiausią metų straipsnį, jaučiausi nekaip. Užbaigti metus tokia žema nata – negražu. Kilo mintis pasidalyti savo įspūdžiais apie „patį pačiausią“ straipsnį. Deja, tokio išrinkti nesugebėjau. Ir vienas įdomus, ir kitas aktualus, ir su to idėjomis norėtųsi pasiginčyti. Kaip įvertinti ir išskirti vieną?
Dar kartą peržiūrėjęs nuorodas į visus mane 2012 metais sudominusius straipsnius internete, pastebėjau vieną dėsningumą. Prisiminiau, kad jau nuo vasaros pradžios tam tikrus straipsnius skaitau ne pagal jų antraštes, o pagal autorių. Ir beveik kiekvienas „užkabina“. Beveik kiekviename randu minčių, kurios pačiam niekada nebūtų atėjusios galvon, ar minčių, kurių nesugebėčiau suformuluoti taip tiksliai ir aiškiai. Įdomus ir, atrodo, išskirtinis, senuosius filosofus mėgdžiojantis, šio autoriaus straipsnių antraščių stilius. Pvz.: „Apie kandidatus“, „Apie kovą už vienuoliktokų sielas“, „Apie apokaliptikus ir integruotuosius“, „Apie knygų piratavimą“ ir t.t. ir pan.
Pabandom kai kurias šių straipsnių mintis suskirstyti pagal temas.
Politika
1. Eisiu balsuoti ir aš, jau senokai susitaikęs su tuo, kad mano interesams joks politikas ar politikė neatstovauja. Bet eisiu vien dėl to, kad iš visų blogybių reikia rinkti mažiausią, nes, kiek suprantu, ne tiek jau mažai mano bendrapiliečių yra pasiryžę man išrinkti didesnių <…> Aš net nesiūlau klausti, o kodėl tie žmonės nori man / jums atstovauti, nes esu beveik visiškai tikras, kad tokio klausimo nekelia nė vienas kandidatas į Seimą, nepriklausomai nuo to, ar jau yra jame buvęs, ar dar tik nori patekti. Todėl veikiausiai ir jums atstovauti jie nenori. <…> Eiti į Seimą ieškoti žmogiškos laimės… Sakykit, ką norit, bet va čia – tai tikras iškrypimas!
2. Štai pavyzdžiui, aš netikiu, kad daugumai violetinio judėjimo narių nuoširdžiai rūpi kažin kieno šeimyninės problemos, veikiau manau, jiems rūpi jų pačių neišsipildę gyvenimai ir sužlugusios viltys.“
3. „Gal ne visiems žinoma, kad Lietuva yra anaiptol ne atsiliekanti šalis pagal piliečių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, nuošimtį, bet štai paradoksas, išsilavinusių – daugybė, o valdo… Ir kas juos rinko?
4. Žiūrėdamas į tą žmonių grupę, grimztančią į violetinę neviltį, manau sau – jei šalis bjauri ar gal net valdoma Antikristo (o tai galima spėti stebint vakarinius viešosios maldos seansus prie Prezidentūros), tai gal reikėtų ir elgtis atitinkamai. Kaip amerikiečiai. Pasitraukti iš šitos šalies. Ne, ne į kokią Angliją, bet į savo svajonių tikrąjį sociumą, kur gyvena itin laisvais save laikantys piliečiai, nesugebantys gyventi tokioje supuvusioje aplinkoje. Nebemokėti tai valstybei mokesčių, nesinaudoti jos švietimo ir sveikatos apsaugos sistemomis, neprašyti iš jos jokios apsaugos ir kompensacijų, o visų labiausiai – nesikreipti į teisėsaugą. Nusipirkti kokį žemės lopą, apsitverti jį tvora (kas, beje, nebūtų labai originalu) ir gyventi ten sau su tokiais pat suvereniais kaimynais. <…> Nebūtų ten nei prievartos, nei neteisingumo, nei amoralumo…
Lietuva ir lietuviai: įvaizdis
1. Daugelis, ypač vyresnio amžiaus žmonių, labai gerai žino – ne už tokią Lietuvą kovota. Už kokią – klausimas itin keblus. Dabar galima sakyti, ką tik nori, bet jei tuomet, prieš 20 metų, kas nors būtų papasakojęs, kaip gyvensime XXI amžiaus pradžioje, kažkodėl įtariu, kad didžiuma šiandienių nepatenkintųjų būtų katučių ploję. O dabar kapų žvakeles degioja ir deklaruoja neviltį, kad Lietuva virto ne tokia šalimi, kokios buvo viltasi, apie kokią buvo svajota, kokios buvo laukta.
2. Joks eilinis flamandas ar olandas nėra nusiteikęs kalbėti apie renesanso tapybą. Niekas to iš jų ir nesitiki. O mes dažniausiai nusiteikę kalbėti apie savo praeitį ir kažkodėl tikimės, kad visam likusiam pasauliui, ypač tam, „civilizuotam“, Vakarų, kuriam vis dar be galo norisi įtikti, tai taipogi be galo įdomu. Deja, ne…
3. O sausio 13-oji? Argi tai ne pergalė? Na taip, LRT pastatą užėmė, televizijos bokštą – irgi. Žuvo keturiolika žmonių. Bet pagalvokite, tankai važinėja po minią ir žūva tik (!) keturiolika žmonių. <…> O svarbiausia, kad parlamento pulti po to jau niekas nebedrįso, ir valstybė, tą 1991-ųjų sausį kybojusi ant plauko, daugmaž sėkmingai tebegyvuoja toliau. Ar tai nelaikytina pergale? O kaip ji minima, kaip ja džiaugiamasi? Kas vyksta po laužų ir žuvusiųjų pagerbimų? Ogi nieko ypatingo. Visi eina namo ir žiūri televizorių, kuriame kokia nors valstybinės reikšmės galva byloja apie aukų atminimą ir apie tai, kad kada nors mes iš Rusijos išpešime visą tiesą apie tuos įvykius ir pasodinsime už grotų visus kaltuosius. Apie pergalę – nė žodžio. Nes pamiršti, jog visgi turime kuo džiaugtis, yra graži lietuviška tradicija.
Švietimas
1. Tad gal išties verčiau pasidomėti sielomis. Ir pagalvoti, kad susidomėjimas mokslu sukeliamas ne dekretais, o mokslo populiarinimu. Užuot pasitelkus administracinius išteklius, gal verčiau derėtų pagalvoti apie kūrybinius?
2. Pagal aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių skaičių Lietuva smarkiai atsilieka nuo daugybės Europos šalių. Todėl jas reikia pavyti ir kuo greičiau, tad kaip visuomet, ką kiti darė ilgus dešimtmečius, mes turime padaryti pernakt, juk akceleracijos pasaulyje gyvename. Tokiu atveju visiškai suprantama, kad ir visi tie, kurie tingi, nenori ir negali, vis vien turi tapti bakalaurais, magistrais, daktarais. Juk tai nacionalinis interesas pačia plačiausia prasme! Priemonės čia nelabai svarbu, svarbu pasiekti rezultatų, greitai ir daug. Greiti diplomai kaip ir greitas maistas, kai pastarojo nevirškina – griebiesi piliulės. Kai pirmieji nelenda į galvą – griebiesi… dabar jau ausinių ir mikrofono.
3. Mano pažįstami istorikai šiemet kaip niekad anksčiau smaginosi, mat vienas Lietuvos universitetas paleido ir uoliai reklamavo naują studijų programą šauniu ir patraukliu pavadinimu – viešoji istorija. Pats pavadinimas, pasak išmanančiųjų, šiokios tokios racijos turi, nors aš ta proga siūlyčiau pagalvoti ir apie slaptosios istorijos (sąmokslų atskleidimo ir visokeriopos nuslėptos tiesos) dėstymą universitetuose (dar viename Lietuvos universitete dėstomas populiarus chirologijos kursas teikia visai neblogų vilčių).
Kultūra ir/ar paveldas
1. … kaip integruotasis intelektualas Maironis spręstų nūdienos problemas, koks jis būtų šiandien? Ar jis rašytų į „Delfį“ ir „Lietuvos rytą“? Ar būtų tik „kultūros bičiuliams“ žinomas Poetinio Druskininkų rudens arba Poezijos pavasario laureatas, ar parašytų eilėraštuką, kuriam koks nors Marijonas Mikutavičius prirašytų keletą gitaros akordų ir paleistų į pasaulį dar vienus „Tris milijonus“? Ar Maironis vestų kokią nors radijo ar televizijos laidą, ar bent jau noriai jose dalyvautų? Ar pas Maironį plūstų minios norinčiųjų susituokti? Galiausiai – ar galėtume sutikti Maironį kokioje populiarioje ir madingoje Vilniaus ar Kauno kavinėje, ar tik Arkikatedroje ir Rašytojų sąjungos rūmo patalpose?
2. … bastomės po Vilniaus Bernardinų kapines. Va, sakau, kiek čia visokiausių -ewskių ir -owskių, ir kas dabar ką apie juos žino? Kur jų artimieji, kurie galėtų bent ką nors papasakoti apie tai, kad šitas ponas nešykštėdavo dėmesio visoms aplinkinėms damoms, o ana tas – priešingai, buvo didžiausias mizantropas, ši moteris galbūt laisvai kalbėjo vokiškai ir mėgo kavą, o ši – dievino Šopeną ir vyną. Jie iš niekur čia neatsibastė, jie čia gimė ir mirė, tik valstybė, kurioje jie gyveno, iškeliavo tolyn į Vakarus, o kartu su ja visi tie, kurie juos pažinojo ir kuriems jų antkapiai sakė daug daugiau nei mums šiandien.
3. Jei paminklinės lentos ir turi kokią prasmę, tai tik paversti kokį įvykį ar asmenybę kūnišku. Parodyti, kad jis ar ji gyveno šitame name, purvinus batus nusipurtydavo prie tų pačių slenksčių, žiūrėdamas pro tuos pat langus rytais gerdavo kavą ar arbatą, nuo jo kosulio aidėdavo visa laiptinė, ir būtent šitas sienas jis bandė drebinti savo knarkimu…
4. … po ilgų svarstymų šią savaitę Lietuvos futbolo federacija paskelbė, kas bus naujasis nacionalinės futbolo rinktinės treneris. Juo tapo vengras Csaba Laszlo (kadangi pavardė ne lenkiška, būtent taip ją rašė visa lietuviška žiniasklaida, kuriai ši naujiena pasirodė bent truputėlį įdomi).
* * * * *
Visų šių pastebėjimų, idėjų, netikėtų minties viražų tikrasis savininkas – nuolatinis „bernardinai.lt“ autorius Kęstas Kirtiklis. Šiemet jam – 100 balų.