Istorijos brandos egzamino programoje neliko vietos Antikai. Paskutinysis minoras ta tema: „Turbūt daugeliui intelektualų nuostabą ir nervų galūnėlių dilgčiojimą sukėlė žinia, kad abiturientų istorijos egzaminuose nebebus tikrinamos žinios apie Antiką. Suprantama, kad jau keletą metų istorijos mokytojai ugdo skirdami šiam laikotarpiui mažiau laiko, nes nujaučia didžiausią priedermę paklusti sistemai ir parengti mokinius tam, kad šie kuo geriau išlaikytų egzaminus” (Dovydas Skarolskis)
Jauno žmogaus apgailestavimas – ne vienišas balsas virtualiuose tyruose. Jau ir iki jo būta panašių pagraudenimų:
„Niekaip nesuprantu kodėl iš 11-12 klasės programos buvo pašalinta civilizacijų istorija (juk yra didžiulė tikimybė, kad dabartinio dvyliktoko kolega bus indas arba kinas), o valstybiniame istorijos egzamine neliko Antikos – vieno svarbiausių Europos civilizacijos pamatų“ (vadovėlių autorius doc. dr. Rimvydas Laužikas)
„Iš egzamino programos išimta Antika, nors šiandienos pasaulis politikoje, moksle yra išsaugojęs antikos palikimo. Mokiniai su tuo nesupažindinami – tas pats, kaip medicinoje nebūtų supažindinami, pavyzdžiui, su kraujotakos sistema“ (vadovėlių autorė, mokytoja ekspertė Jūratė Litvinaitė)
Padėstysiu savo poziciją. Viena vertus, galiu nežinantiems nekukliai prisipažinti, kad senovės (civilizacijų) istorija Lietuvos mokykloje – mano kūdikis. Ja, ta senovės istorija, prasimyniau sau nedidelį takelį į žmones. Turėtų labai man skaudėti, ar ne? Kita vertus, viršuje pasvaidyti akmenėliai krenta ir į mano pusę. Bent du trečdaliai paskutiniosios vidurinio ugdymo istorijos bendrosios programos ir maždaug trečdalis istorijos brandos egzamino programos – taip pat mano „rankdarbiai“. Tad, kaip čia yra? Pats sau prieštarauju?
Pradėkim nuo detalių. Antikos istorija tūnojo toje istorijos brandos egzamino programoje daugiau kaip dešimtmetį . Veiksmažodis „tūnojo“ panaudotas specialiai. Jis bene geriausiai atspindėjo Antikos vietą – buvo tik tam, kad būtų. Tegul meta į mane tikrus akmenis tie, kas patyrinėję a) istorijos brandos egzamino užduotis; b) paminėtų dviejų garbių autorių – R. Laužiko ir J. Litvinaitės – vadovėlius ŠEŠTOKAMS, nepadarys išvados, kad šių vadovėlių informacijos pakako norint labai normaliai atlikti Antikai skirtas egzamino užduotis. Ar tikrai reikia tuos pačius faktus beveik tokia pačia apimtimi kartoti vidurinio ugdymo pakopos vadovėliuose vien tam, kad jų žinojimą patikrintum egzamino užduotimis? Tokia Antikos istorija, kuri buvo egzamino programoje, nei loginio mąstymo nepaskatins, nei šiuolaikinio pasaulio idėjinių pagrindų supratimo nepridės. Tad, paprasčiausias atsakymas, jei kam dar neaišku, būtų toks – nusibodo tyčiojimasis iš Antikos istorijos vidurinio ugdymo pakopoje.
Kita vertus, ar iš tikro Antikos vidurinio ugdymo pakopoje nebeliko? Taip, mokytojui, kuris mato tik istorijos brandos egzamino programą ir kuris ruošia egzaminui (o ne gyvenimui!), jos tikrai nebeliko. Mokytojui, kuris galvoja, kad Antika yra šiokia tokia vertybė net ir XXI amžiaus žmogui, kelias neuždarytas. Atvirkščiai, vidurinio ugdymo istorijos bendroji programa jam suteikia papildomą stimulą nusigręžti nuo perteklinės faktografijos ir atsigręžti į esminius dalykus. Netikit? Žvilgtelkit dar kartą į reikalavimus abiturientui:
* Nurodyti, kurios antikoje atsiradusios valstybės valdymo formų, režimų, romėnų teisės idėjos ir institucijos turėjo tęstinumą vėlesniais laikais.
* Atpažinti antikos laikais atsiradusių politinių ir teisinių idėjų naudojimą vėlesnių laikų panašiuose reiškiniuose.
* Daryti išvadas apie antikos politines, teisines idėjas ir institucijas, turėjusias įtakos vėlesnių laikų politikai ir teisei.
* Nurodyti pagrindinius antikos kultūros (literatūra, menas, filosofija, teatras) pasiekimus, turėjusius tęstinumą vėlesniais laikais.
* Atpažinti antikos kultūros idėjų naudojimą vėlesnių laikų kūryboje.
* Daryti išvadas apie antikos kultūros ir vėlesnių laikų panašių reiškinių tarpusavio ryšį ir skirtumus.
Dabar tikite, kad Antika iš istorijos programos niekur neišnyko?
* * * * *
Nesaldžiam desertui – trumpi komentarai pateiktoms trijų autorių citatoms:
1. Man būtų tikrai nesuprantama, jei iš tikro „daugeliui intelektualų nuostabą ir nervų galūnėlių dilgčiojimą“ sukeltų Antikos dingimas iš istorijos brandos egzamino. Bandau suskaičiuoti, kad tos intelektualų daugumos dauguma, matyt, jau yra pasiekę 40+ amžių. Todėl turėtų prisiminti, kad patys mokykloje senovės istoriją mokėsi vos vieną kartą ir tik penktoje klasėje, t.y. būdami vos 12 metų vaikučiai. Ir kad istorijos egzaminas buvo tik iš SSRS nepilno šimtmečio istorijos. Ne tik antika, bet ir viduriniais, naujais amžiais ar Lietuvos istorija jame net nekvepėjo. Nepaisant tokios skaudžios neteisybės, jie intelektualais tapo!
2. Man nesuprantama, kodėl autorius nesupranta civilizacijų (tarp jų – ir Antikos) pašalinimo motyvų, jei tuoj pat, tame pačiame straipsnyje pats užsimena apie perkrautą programą ir demonstruoja savo supratimą, kad per porą metų VISOS istorijos nors kiek giliau neišstudijuosi. O tai, ko Rimvydas nori iš tos Antikos, bendrojoje programoje kaip tik ir yra!
3. Tikriausiai, atleisime minties autorei už nesusipažinusių su istorijos kursu mokykloje skaitytojų (ne)sąmoningą klaidinimą, kai Antikos pašalinimą iš egzamino programos ji prilygina eliminavimui iš istorijos kurso apskritai. Kas tada rašoma pačios Jūratės parengtuose VI ir VII klasės istorijos vadovėliuose? Antika mokykloje liko! Net ne vieną kartą kalbama apie ją.
Informacija
Nauji komentarai
- Eirimas Velička apie MOKYTOJO PRESTIŽAS: KAS ANALIZĖN NESUDĖTA…
- Evaldas apie PRIVAČIOS MOKYKLOS: AR YRA KUO STEBĖTIS?
- IME apie PRIVAČIOS MOKYKLOS: AR YRA KUO STEBĖTIS?
- Evaldas Bakonis apie KĄ PASAKO MOKYKLŲ PAVADINIMAI? O KO NEPASAKO?
- IME apie KĄ PASAKO MOKYKLŲ PAVADINIMAI? O KO NEPASAKO?
Atrodo, kad Dialogą aplenkiau – pakomentavau ir straipsnį, kuris pasirodys (bus perspausdintas) tik rytoj
Kadangi, kaip suprantu esate ženkliai prisidėjęs prie istorijos programų kaitos norėjau paklausti.
1. Kuo remiantis ji buvo keičiama, koreaguojama? Ar buvo atliktas rimtas mokslinis tyrimas arba situacijos analizė, kuris nustatė silpnąsias senos programos puses ir keistinus turinio momentus, taip pat tokių pokyčių įtaką istorijos mokymui mokyklose (mokinių pasiekimų tyrimas, mokytojų apklausa ar pn.?)
2. Per kiek laiko buvo sukurta vidurinio ugdymo istorijos programą, tokiame pavidale kokiame yra dabar?
3. Kam reikalingos atskiros vidurinio ugdymo istorijos ir istorijos egzamino programos? AČIŪ.
Kosmo:
Jokių kitų motyvų ar įrodymų oficialiai nebuvo pateikta. Jūsų šį man užduotą klausimą kėliau ir aš pats – buvo “Dialoge” straipsnis. Užbėgu už akių kitam numanomam klausimui – “Kodėl tada tai darėte, jei nebuvo būtino reikalo?” Pirma, procesas jau buvo prasidėjęs – grupė žmonių savo varianto juodraštį jau buvo pateikusi. Jei ne aš, tai kitas būtų pratęsęs. UPC netenkino tas projektas ir ieškojo alternatyvos. Antra, kaip bedarbis buvau suinteresuotas įvairiais rankdarbiais. Trečia, galvojau, kad, atsižvelgiant į nuolatinius kolegų mokytojų pasidejavimus dėl per plataus kurso, situaciją pavyks pakeisti, pagerinti. Kad tai nesigavo – žr. 2 atsakymo antrą dalį.
1. Programa buvo keičiama pagal “partijos ir vyriausybės penkmečio planus”
2. Nežinau, kiek laiko kūrė projektą iki manęs. Aš savąjį variantą kūriau apie tris mėnesius. Antra tiek laiko sugaišau taisymui pagal ne tik tautos, bet ir seimo, ŠMM, politinių organizacijų nurodymus, pageidavimus, prašymus.
3. Vienareikšmio atsakymo neturiu. Teoriškai: bent jau dabar, turint vieną egzaminą (ne du, kaip anksčiau), jokio dviejų skirtingų programų poreikio nėra. Praktiškai: įsivaizduoju, kad istorijos mokytojai, mokiniai jaučiasi saugesni, kada gali remtis konkrečiais įpareigojimais egzamino užduoties sudarytojams neperžengti kai kurių ribų. Beje, šiuo klausimu šios dienos Dialoge yra geri pastebėjimai apie dirbtinį mirusios tradicinės švietimo sistemos palaikymo mechanizmą. Jei jaunimui įdomu, tai ir gūdžiame sovietmetyje egzistavo atskiros mokymo, baigiamojo egzamino ir stojamojo egzamino programos.
Dėkui už atsakymą, norėjau pastebėti jog (nuimdami paskutinį sakinį) iškreipėte Rimvydo mintį : „Niekaip nesuprantu kodėl iš 11-12 klasės programos buvo pašalinta civilizacijų istorija (juk yra didžiulė tikimybė, kad dabartinio dvyliktoko kolega bus indas arba kinas), o valstybiniame istorijos egzamine neliko Antikos – vieno svarbiausių Europos civilizacijos pamatų….Tačiau valstybinio egzamino programoje, pavyzdžiui, turime potemę apie Juozo Tūbelio vaidmenį politiniame gyvenime.“ – t.y. jis kalbėjo apie santykį tarp antikos pašalinimo (kaip pertekliaus) ir J. Tūbelio atsiradimo t.y. pašalinami esminiai dalykai, pridedama mažareikšmių. o po to paaiškėja, kad krūviai kiekybiškai niekaip nesumažėjo vienus dalykus atėmus ir kitus pridėjus. Suma sumarum gaunasi, kad abiturientai (antikos mokėsi 7klasėje) žino, kad ilgiausiai premjeravo tarpukariu Smetonos svainis ar žentas J. Tūbelis, o kas yra antika ir kuo mes jai skolingi nežino, nes pamiršo (nebent mokytojas XI ir XII klasėje dirba pagal bendrąja programą, o ne egzamino programą, kuo aš labai abejoju).
Kosmo: labai nesiginčysiu. Kolegos Rimvydo tekstas skirtas daugybei aspektų, todėl galima suprasti, interpretuoti ir taip, kaip jūs siūlote. Pavyzdžiui, prieš tai pateiktas sakinys (“Dabartinių programų tematika koncentruota į europocentrišką, smulkmenišką XX a. istorijos kalimą, tačiau nesuteikiama bendrakultūrinių žinių, gebėjimo suvokti daugiakultūrį pasaulį, neugdanti kūrybiškumo, informacinio raštingumo”) man pasirodė arčiau cituojamo. O jame akcentavau “bendrakultūrinių žinių”.
Bet net ir Jūsų teisybės atveju aš pats nepritarčiau tokiam tiesmukiškam priešpastatymui “Tūbelis – Antika”. Kaip žinia, man programos šerdis – Lietuvos visuomenės raida. Tai reiškia, kad pirmenybę atiduočiau tam tikroms lietuviškoms smulkmenoms. Reiškia, Tūbelis (na, ne aš jį įkišau į egzamino programą, bet ir nesiginčijau dėl reikalingumo) man šiuo atveju atrodo gana svarbus – tik ne dėl ilgiausio valdymo, ne dėl kai kurių nuveiktų darbų, bet kaip diktatūros mechanizmo (smetoniškojo modelio Lietuvoje) iliustracija. Kad konkrečiame egzamine tai išvirsta į juokingai smulkmeniškus klausimus – kita reikalo pusė.
Bet kuriuo atveju – tam tikrai apsaugai specialiai padarytos nuorodos į cituojamų autorių pilnus tekstus.
O kokiu tikslu abiturientui reikia žinoti J. Tūbelį, kaip „diktatūros mechanizmo – smetoniškojo modelio Lietuvoje iliustraciją“, arba „skirtingus Radvilos Rudojo ir Jono Chodkevičiaus požiūrius į Liublino uniją“(p.s skirtingi jie nebuvo, skyrėsi derybų taktika) arba „Baltų laisvės dieną“? Ką abiturientas veiks su šiais istorijos faktais išlaikęs egzaminą ir pabaigęs mokyklą? Lengviau įsidarbins? Panaudos šias žinias studijuodamas teisę ir viešąjį administravimą? Demonstruos erudiciją giminės baliuje? Turės daugiau galimybių laimėti skardinę alaus „protų mūšyje“? Taps patriotišku, pilietišku ir nusiteikusiu prieš diktatūrą? Dirbs su Liublino unijos derybų dokumentais? Kasmet švęs Baltų laisvės dieną?
Kosmo: geri klausimai.
Kita vertus, galiu papildyt: Kokiu tikslu abiturientas turėtų žinoti sąvokos “ostrakizmas” reikšmę? Kuo abiturientui gyvenime bus svarbi 476 m. įvykių data? Kam man svarbu žinoti Liuterio ir kokio nors Kalvino pažiūrų skirtumus? Kodėl aš turėčiau žinoti, kad JAV įkūrė būtent 13-os kolonijų atstovai 1776 m.? Ir t.t. ir pan.
Grįžtam prie esmės: gerai pagalvojus, visa EGZAMINŲ programos konkretika gali būti išnagrinėta tokiu pačiu būdu ir nerandama atsakymo. Kokį faktą beįrašytum, beveik visada galima skeptiškai paklausti – o kokia iš to nauda? Atsakymą gal žinos tik tas, kuris tai į programą įtraukė?
Bet pabandykit apklausti istorijos mokytojus, kurią programą jie rinktųsi darbui su laikysiančiais egzaminą dvyliktokais – suteikiančią daug erdvės pasirinkimo laisvei BENDRĄJĄ ar labai aiškią instrukciją (KAS, KUR ir KADA?) pateikiančią BRANDOS EGZAMINO?
Beveik nuspėjau kad atsakysit klausimu į klausimą:) Jūsų paminėtų klausimų, sąvokų ir datų egzamino programoje nėra (t.y. jų žinoti nereikia), bet mano paminėti yra. Arba Aleksandro privilegijos data yra, o pirmojo Lietuvos paminėjimo nėra. Vincas Pietaris yra, o Česlovo Milošo nėra, Nijolė Sadūnaitė yra, o Tomo Venclovos nėra. Štai kur klausimas. Skepticizmas čia ne prie ko, nes rodos visi sutaria , kad ESMINIUS savo tėvynės ir pasaulio istorijos faktus abiturientas turi žinoti. Problema yra jų nustatymas ir pateikimas didaktiškai apgalvotai ir atsiribojant nuo perdėm akademizuotos istorijos, kuri deja mūsuose mokykloje absoliučiai dominuoja pradedant istorijos RAŠYTINIŲ šaltinių nagrinėjimu (kiek iš abiturientų juos nagrinės pabaigę mokyklą????) ir baigiant programų turiniu ir egzamino klausimais.
Taip, be abejo, mokytojai norės aiškios instrukcijos, nes ugdymo XI-XII klasėje vienintelis tikslas yra auklėtinio gerai išlaikytas istorijos egzaminas + baigtinis tikslas geras balas ir pretenzija į nemokamą studento krepšelį studijuojant humanitarinę arba socialinę klaikiai nepaklausią darbo rinkoje specialybę.
Kosmo: gerb. kolega, taip mano paminėtų faktų nėra. Bet jie būtų, jei programoje būtų Antika, JAV susikūrimas ir t.t. ir pan. Sutinku, kad ką toliau paminėjote kaip alternatyvas tam, kas YRA egzamino programoje, yra ir mano požiūriu ESMINGIAU. Bet gal kito subjektyvus požiūris kitoks? Gal tikrai yra manančių, kad Vincas Pietaris yra svarbiau už Česlovą Milošą? Bent vieną aš tikrai pažįstu (tą, kurio dėka ir atsirado pirmojo lietuviško istorinio romano autorius programoje)…
Be to, siūlau pasvarstyti dar vieną teorinį klausimo aspektą – ar egzamino programoje turi būti tai, kas įvardyta žodžiais ESMINIS, BAZINIS? Juk baziniai dalykai yra pagrindinės mokyklos rūpestis. O čia vidurinio ugdymo pakopos lygmuo! Palikdami viduriniame ugdyme tik bazinius pagrindinės mokyklos dalykus savaime ir užprogramuojame tik KARTOJIMĄ to, kas buvo pagrindiniame ugdyme! Neauginame aukštesnio lygio pasiekimų ir nuolat tupinėjame apie tuos pačius faktus, asmenis.
KARTOJIMAS yra užprogramuotas programose. Pavyzdys- žaidimas -žemiau.
Neauginame aukštesnio lygio pasiekimų – o ar kas nors tikrina ar tie pagrindinio lygio pasiekimai yra įgyti ir smegenėlėse išsisaugo pvz. septintoko žinios apie antiką išlieka iki XI klasės ar brandos egzamino be jokio kartojimo. UPC atlikti pasiekimų tyrimai rodo ką kitą. Taigi pagrindinėje permokome, o po to stebimės kad nėra ką dėti į XI ir XII klasės turinį išskyrus menkaverčius ir smulkmeniškus faktus, tikslu, kad išoriškai programos lyg ir skirtusi (žiūrėkit mes gi auginame aukštesniusius gebėjimus dešimtoje tūbelio nebuvo dabar atsirado štai jums ir aukštesnis lygis:) ir nebūtų KARTOJIMO.
Nuolat tupinėjame apie tuos pačius faktus, asmenis – niekur nėra nurodyta kokius asmenis ir faktus pvz turi žinoti penktokas, dešimtokas pvz. švč. partizanų trejybę turi žinoti jau penktokėlis? o gal dešimtokas? Dvyliktokas tau jau tikrai nes egzamino programoje konkrečiai nurodyta.
Žaidimas: Rask dešimt (nelingvistinių) skirtumų? Arba kuri programa „yra į gylį“?
1. X klasė turinio apimtys
Aiškinasi šaltojo karo priežastis ir nagrinėja jo raišką. Aiškinasi demokratinių ir totalitarinių valstybių valdymo skirtumus šaltojo karo metais. Nagrinėja Jungtinių Tautų Organizacijos vaidmenį saugant taiką pasaulyje. Nagrinėja sovietizacijos bruožus Lietuvoje ir pasipriešinimą jai. Aiškinasi, kokios buvo lietuvių išeivijos pastangos siekiant atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Aiškinasi, kaip suiro kolonijinė imperija Afrikoje ir Azijoje. Nagrinėja ekonominę, karinę ir politinę Vakarų Europos integraciją. Palygina žmogaus teisių padėtį demokratijos ir totalitarizmo sąlygomis. Nagrinėja pasipriešinimą komunistiniams režimams Rytų Europoje. Aiškinasi, koks buvo mokslo ir technikos poveikis ūkiui ir visuomenės raidai. Nagrinėja SSRS ir pasaulinės komunizmo sistemos žlugimo priežastis ir šių įvykių padarinius. Aiškinasi Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo aplinkybes. Nagrinėja rinkos ekonomikos ir pilietinės visuomenės kūrimosi problemas posovietinėse valstybėse. Aiškinasi, kaip vyko Lietuvos integracija į Vakarų politines, karines ir ekonomines struktūras. Nagrinėja žmogaus pasaulėvaizdžio, mokslo ir kultūros pokyčius keičiantis moderniam pasauliui. Palygina Lietuvos kultūros raidos sąlygas sovietmečiu ir atkūrus nepriklausomybę. Nagrinėja svarbiausias šiandienio pasaulio problemas ir kasdienio žmonių gyvenimo pokyčius pasaulyje ir Lietuvoje. Pasirinktinai nagrinėja kelių svarbiausių pasaulio ir Lietuvos visuomenės, mokslo ir kultūros atstovų veiklą.
2. XII klasė
5.4.2.2.6. Visuomenė Šaltojo karo ir komunizmo žlugimo Europoje laikais. Pagrindiniai Šaltojo karo bruožai. Rytų ir Vakarų konflikto poveikis visuomenės raidai pasaulyje ir Lietuvoje. Lietuva Vidurio ir Rytų Europos tautų kovoje su komunistiniu režimu. Partizaninis ir disidentinis pasipriešinimas sovietų valdžiai. Lietuvos ūkio ir visuomenės sovietizacija. Bendradarbiavimas su sovietų režimo propaguotojais ir prisitaikymas prie jo. Sovietų Sąjungos irimas ir komunizmo sistemos Europoje žlugimas. Lietuvos persitvarkymo sąjūdis ir nepriklausomybės atkūrimas. Mokslo ir technikos revoliucijos poveikis visuomenės ir kultūros kaitai. Lietuvos kultūra: kūrybos sąlygos ir reikšmingi laimėjimai.
5.4.2.2.7. Šiuolaikinės visuomenės gyvenimas ir Lietuvos visuomenės kaita nepriklausomoje valstybėje. Naujos valstybių ir visuomenių egzistavimo sąlygos ir nauji iššūkiai po Šaltojo karo: santvarkų, ūkio modelių, tarpvalstybinių santykių kaita. Lietuvos politinės raidos bruožai atkūrus nepriklausomybę. Lietuvos visuomenės kaita nepriklausomybės metais: sovietizacijos padarinių likvidavimas, piliečių tautos formavimasis, visuomenės socialinės, tautinės struktūros kaita, emigracija ir imigracija. Lietuvos integracija į Vakarų ūkines ir politines struktūras.
Pagrindiniai demokratinio valdymo modeliai. Politinės partijos. Rinkimų sistemos, jų pranašumai ir trūkumai. Lietuvos Respublikos Konstitucija apie valstybės funkcionavimą, institucijas (Seimas, Vyriausybė, prezidentas) ir visuomenę. Konstitucijos nuostatų įgyvendinimas. Lietuvos Respublikos kultūra ir švietimas – kaitos priežastys, sąlygos ir pokyčiai.
Kosmo: žaidimui laiko nelabai turiu
Matau ir žinau tik viena – X klasės programoje yra tokių dalykų, kurių XII klasės programoje niekaip nerastumėte. O pastarąją programą dėl jos bendrumo galima tampyti į įvairias puses. Net ir Antika į ją telpa 
Absoliučiai pritariu teiginiui “pagrindinėje permokome”. Be abejo, jei visas programų kūrimo procesas vyktų nuo galutinių tikslų nusistatymo, o tik tada būtų kuriamos programos pagrindinei mokyklai… deja, dabar atvirkščiai: pirma – pagrindinė, o po to – vidurinė.
Tiesą sakant, o man jau kas. Nebesirengiu nei programų kurti, nei vadovėlių rašyt, ir (jei badas į akis nepažvelgs) – net mokytojaut. Tikėkimės, kad nauji kūrėjai užmes akį į šį blog’ą su visais jame esančiais komentarais.
Sveiki,
džiaugiuosi kiekviena diskusija istorijos mokymo klausimais – kad ir dėl Antikos vs Tūbelis. Bet šioje vietoje problema kur kas platesnė. Istorijos mokymo programa (bendrai paėmus) yra grįsta faktografiniu istorijos suvokimu. Net Istorijos fakulteto studentui ar istorikui mokslininkui toks požiūris yra atgyvena, ką jau kalbėti apie tuos, kurie užaugę nebus istorikais – būsimus gydytojus, ūkininkus, namų šeimininkes, statybininkus ar teisininkus ir t.t. Pažiūrėkime, vien tai, kas bendrosiose programose yra vadinama ugdomais gebėjimais – vaizdas tikrai tragiškas. Kitas akcentas – neabejotina koncentracija į XX a. istoriją. O kur kitos civilizacijos, kur bendras Europos civilizacijos ir vertybių suvokimas, bendrahumanitarinė kultūra…. Šeštos klasės vadovėlio pavyzdys čia yra visiškai netinkamas, nes šios klasės istorijos kursas yra epizodinis, taigi jo paskirtis yra visiškai kitokia nei pirmojo ar antrojo koncentro. Trečiasis akcentas – ryškiai išreikštas A. Šapokos Lietuvos istorijos naratyvas. Puikiai suprantu VU ir LEU Istorijos fakultetų skirtingus mokslinius diskursus, bet, rengiant mokymo programas reikia pažiūrėti toliau ir plačiau nei konkretaus mokslininko tyrimų tema (neretai tik jam vienam įdomi) ar konkrečios institucijos nusistovėję moksliniai diskursai. Koks esamo istorijos mokymo rezultatas – mūsų žmonės nežino, nemoka ir nemyli savo praeities.
Rimvydui: ačiū už įsijungimą. Tai ir man labai smagu, kad diskutuojama istorijos mokymo tema. Ir kad iš dialogo jau pereinama į minios (net trys) lygį
Kelios smulkmenos, kurias dar turėčiau pabrėžti:
Pirma, 6 klasės vadovėlis čia “nei prie ko”. Didžioji problema buvo ta, kad Antikos srities užduotys brandos egzamine niekaip nesugebėjo pakilti virš tų vadovėlio lygio. Jeigu jau taip, tik tiek tesugebame ar išrįstame, tai tada velniop tą Antiką iš egzamino programos.
Antra, nesutiksiu, kad XI-XII klasės bendroji (ne egzamino) programa yra pagrįsta faktografiniu istorijos suvokimu. Bet gal todėl ji ir nėra labai vertinama – kai kam neaiškios jos ribos faktų plotmėje.
Trečia, visos istorijos neišmokysi. Turim ribotą laiką.Turim nepasitikėjimą žemesniame koncentre įgytomis žiniomis. Todėl paskutiniame koncentre gal geriau giliau vieną aspektą, nei vėl visko po kąsnelį? Taigi ne vien istorija bendrakultūrinį aspektą teikia. Yra ir menai, literatūra, užsienio kalbos mokykloje.
Ketvirta, ar ne per drąsu sakyti “nežino, nemoka, nemyli savo praeities”? Aš galvočiau, kad tam reikėtų labai gilių tyrimų. Antai, Lenkijoje istorijai skirta daug daugiau dėmesio. O rezultatas? Poznanė gerai parodė praeities meilės lygį.
Bet kuriuo atveju, ačiū už įsijungimą.
Kaip tik Lenkijoje pabuvęs ir suvokiu, kuo skiriasi visuomenė mokanti bei gerbianti savo istoriją nuo tos, kuri jos nemoka….. Sirgalių atveju man įdomesnė Lenkijos URM reakcija…
Tai va, aš iš principo tarsi suvokiu, kad Lenkijoje istorija yra kur kas didesnė vertybė, kad jai skiriama daug daugiau dėmesio mokykloje… Bet blogų pavyzdžių, iš kurių galima tuoj daryti išvadas, irgi galima surasti. Todėl ir sakau, kad situacija Lietuvoje su istorijos žinojimu nėra iki galo aiški. Kartais pernelyg pesimistai esame…
Iš esmės galėčiau pasirašyti po Evaldo samprotavimais, argumentais. Rimta ir pasverta. Šis E. Bakonio komentaras diskusijai dėl mokyklinės istorijos suteikė rimtą pagrindą, kurio kaip ir nesimato pasakymuose “man tai patinka, o man nepatinka, aš norėčiau to, o nenoriu ano”.
Kaip supratau, gerb. Evaldas Bakonis iš istorijos brandos egzamino programos iš esmės eliminavo Antikos temą, jos fragmentus dėl viso pikto palikdamas tik Istorijos viduriniojo ugdymo bendrojoje programoje (kas žino, gal atsiras tokių istorijos mokytojų – entuziastų, kurie išdrįs abiturientams prieš egzaminus dėstyti tas temas, kurių mokėti egzaminui neprireiks?). Šį savo apsisprendimą jis motyvuoja tuo, kad šeštos klasės vadovėlyje Antikai skirtas per menkas vaidmuo, kad vertėtų iš tų menkų žinių kurpti diletantiškus egzaminų klausimus. Mat gerb. Bakonis nėra linkęs dvyliktoje klasėje iš naujo kartoti šeštos klasės kurso, apkraudamas abiturientus tuo faktografijos srautu, kuris pagilintų šeštoje klasėje perteiktas žinias apie Antiką.
Tačiau XX amžiaus Lietuvos istorijoje šis specialistas leidžia padidinti faktografijos srautą. Ypatingai tai pasakytina apie istorinių asmenybių sureikšminimą istoriniame įvykiniame procese, kas buvo būdinga empirinio istorizmo paradigmoje, orientuotoje į įvykinės istorijos procesų analizę, nesigilinant į istorinių reiškinių struktūrų analizę.
Rimvydas Laužikas atkreipė dėmesį, kad Lenkijos visuomenė žymiai labiau išprususi istorijos atžvilgiu; lenkų istorinė savimonė akivaizdžiai pranašesnė už lietuvių. Tam visai nebūtinos giluminės analizės. Eilinėje diskusijoje opiais istorijos klausimais eilinis lenkas “pakrautų malkų” eiliniam lietuvių šiaudiniam inteligentui. Futbolo banditai – atskira kategorija, kurios nevertėtų apibendrinti kaip tendencijos.
Lietuviams mokiniams į galvą kemšamos šabloniškos oficiozinės teorijos, kurios, labiau pasigilinus, yra baltais siūlais siūtos. Šiais laikais mokiniai turi galimybę internetu pasidomėti ir alternatyviomis teorijomis (net ir spekuliatyviomis, tačiau ne visai nepagrįstomis sąmokslo teorijomis), kurios jiems gali susukti galvas. Tad nereikėtų dėti pagrindinius akcentus į faktų ir oficiozinių naftalininių teorijų kalimą, o į gebėjimus kritiškai analizuoti, kurie išukdomi išmanant istorijos rašymo amato plonybes. Šiuolaikiniai abiturientai turėtų žinoti ne tik įvykinės istorijos faktografiją, bet ir daugiaperspektyviniu pjūviu analizuoti istorinių reiškinių struktūras, o taip pat – ir istoriografijos teorijos paradigmas, kaip istoriko amato instrumentus.
Vytautui: ačiū už pastangas. Toks ilgas ir pilnas solidžių mokslo žodžių komentaras. Net pavydu.
Vienas pastebėjimas – jei kitą kartą rašysite, pridėkite “gerb.” ne tik prie mano, bet ir prie kitų pavardžių. Nes kas nors dar padarys išvadą, kad Bakonį gerbiate, o Laužiko – ne.
Ačiū už pastabą dėl to “gerb.”. Pripažystu, kad pastebėjimas logiškas.
Tamstą, Evaldai Bakoni, gerbiu kaip savo dėstytoją, prieš kelioliką metų dėsčiusį apie Antiką Lietuvos istorijoje, tuomet Vilniaus Pedagoginiame Universitete. Be to iš jūsų 1992 metais išleisto vadovėlio apie senąsias pasaulio civilizacijas ruošiausi istorijos abitūros egzaminui.
Rimvydas Laužikas prieš kelioliką metų vadovavo studentiškai praktikai, atliekamai Molėtų etnokosmologijos muziejuje. Būdamas išvaizdus jaunuolis, jis viliojo kursiokių dėmesį.
Tad abu esate gerbiami.
Kažkada klausiausi filosofo Vytauto Radžvilo paskaitų apie socialinę inžineriją, kurios juodąsias technologijas galima įžvelgti švietimo klerkų veikloje, organizuojant Lietuvos mokinių švietimą būtent istorijos disciplinos atžvilgiu. Kadangi apie socialinę inžineriją kalbėta kaip apie negatyvų globalų reiškinį, keliantį realią grėsmę ne vienos valstybės visuomenėms, tai tuos švietimo klerkus, klastingai užsiimančius diversijom ir sabotažais, įsivaizdavau kaip niekingus papirktus piktavalių globalistų klapčiukus. O čia žiūriu: Benediktas Šetkus, Andrius Porutis, Evaldas Bakonis… Gerbiami dėstytojai…
Juokai juokais, bet keista, kad vyresnėliams mokiniams istorijos kursas pradedamas nuo krikščionybės sklaidos Romos imperijoje. Nuo 7 metų pr. Kr. iki 313 metų – vistiek dar Antika, o nuo 313 metų – lyg ir viduramžių pradžia?
O kodėl ne nuo homo habilio (sumaniojo žmogaus), palikusio savo apdirbtus akmens dirbinius dar prieš 2,3 mln. metų? Kodėl ne nuo homo erectus (pitekantropų), archantropų, neandertaliečio (paleoantropų)?
Kad ir nuo vėlyvojo paleolito kromanjoniečių ( homo sapiens sapiens), palikusių savo piešinių Pietvakarių Prancūzijos urvuose prieš 40 tūkstančių metų? Juk mes jų tiesioginiai palikuonys.
O kaip Neolito revoliucija, kai, maždaug prieš 12 tūkstančių metų, ėmė formuotis pirmosios civilizacijų užuomazgos Mesopotamijoje? Ar ne tada atsirado homo modernus, pradėjęs rūpintis gamybiniu ūkiu, o vis labiau atsisakęs pasisavinamojo ūkio?
O kaip Šumerų dantiraščio pradžia prieš maždaug 5200 metų? Juk istorija siaurąja prasme prasideda nuo raštijos? Tuo metu jau pasaulyje klestėjo gal net kokios trys aukšto lygio civilizacijos.
Antika gal prasidėjo nuo Kikladų – Minojinės civilizacijos (maždaug apie 2600 m. pr. kr.? Dar iki Santorinio vulkano išsiveržimo maždaug 1628 metais pr. Kr., dar iki achajų atėjimo ir Mikėnų įkūrimo, iki Kretos civilizacijos sunykimo?
O gal Antika prasidėjo nuo Homero “Iliadoje” aprašyto Trojos užkariavimo maždaug XIII a. pr. kr.? Juk Homeras, gyvenęs VIII a. pr. Kr., jau tikrai gyveno dorėnų Antikinėje Graikijoje?
Bet aš pritariu, kad Europos kultūrinė tapatybė iš esmės laikosi ant krikščionybės suformuoto pamato. Antika buvo lengvabūdiškai hedonistinė ir pagoniška, o tai reiškia, kad Antikoje formavosi tik miglotas supratimas apie žmogaus misiją šiame pasaulyje. Tai labai primena mūsų civilizacijos vaikystės stadiją, kurios palikimas, nors ir labai svarbus, tačiau dabarčiai nevaidina tokio esmingo vaidmens, kaip
brandoje daug rimčiau įsisavintos krikščioniškos vertybės. Tos vertybės, kurios įsisavinamos brandoje, paprastai nelabai pakinta iki pat mirties. Nebent žmonija išprotėtų.
Vytautui: na, pasiduodu morališkai… Tikrai nuostabu, kad atsiranda dar rašančių tokius ilgus ir išsamius komentarus.
Gal ir pasikartosiu, bet…
- Istorija – fainas dalykas, bet gaila, kad jos yra tiek daug…
- Dar esu istorijos mokykloje fanas, bet bandau suprasti, kad jai skirta vidutiniškai tik po dvi pamokas per savaitę.
- Mėgstu skaityti filosofų radikalų kūrinius, bet neimu sau visko už “gryną pinigą”. Tuo jie ir įdomus, kad, operuodami gerai žinomomis tiesomis, moka sukurti ties fantastikos sritimi balansuojančias teorijas, kurios paaiškina tik pačios save.
- Istorija – interpretacinis dalykas, todėl net nesistebiu, kad mane pagal vieną ir tą patį vadovėlį viename seminare vertina kaip komunistą, o modernios tyrėjos – kaip fašistą…
Todėl senokai nebekreipiu dėmesio į kažkokios mano ar kitų kolegų darbų vertinimus. Bet galiu tik padėkoti už tai, kad jie kažkam dar kelia kokių nors minčių… Ar tiesiog rūpi istorija mokykloje…