KALĖDINIS KIAUŠINIS

Šv. Kalėdos ir … kiaušinis. Sąsajų nedaug. Bet kažkodėl būtent kiaušinio vaizdas iškilo, kai savo mėgiamuose „Bernardinuose“ perskaičiau Antano A. Terlecko straipsnį apie istorijos vadovėlį. Potekstė? Jei jau neaiški iš karto, tai galima perskaityti šių minčių pabaigoje.

Pradėkime nuo lukšto. Suintrigavo pats straipsnio pavadinimas „Istorijos vadovėlių skurdas“. Atrodytų, kad autorius padarė rimtą  istorijos vadovėlių (dviejų, trijų, keturių, … dešimties) analizę ir pateikia argumentuotą išvadą. Deja, visas opusas sukasi apie vieną vienintelį vadovėlį. Pompastikos neliko.
Velniai nematė to lukšto. Lendame pažiūrėti baltymo. Pirmasis sakinys – „Nežinantys istorijos yra pasmerkti ją pakartoti“, – teigė vienas garsiausių XVIII a. filosofų Edmunas Burke.“ Viena vertus, iš kur tas pašėlęs noras pradėti a la klasikų citatomis? Kodėl iki šiol vis dar negalime atsikratyti tos marksistiškai bolševikinės tradicijos remtis pelėsiais atsiduodančiomis citatomis? Galima būtų suprasti tokius kaip aš (penkiasdešimtmečius) – V. Lenino ar bent K. Markso citavimas buvo tiesiog privalomas mūsų jaunystės laikais. Bet dabar? Pripažinti, kad pasaulis nesikeičia ir remtis XVIII a. mąstytojo idėjomis XXI amžiuje? Ir dar žinant, kad net gerai istoriją mokantys, lygiai kaip ir ja absoliučiai nesidomintys, kartoja tas pačias praeityje jau padarytas klaidas?
O ką eiliniam skaitytojui reiškia sakinys „Atsivertęs vadovėlį pakraupau – negi iš tokio lankstinuko, kurio liežuvis neapsiverčia pavadinti vadovėliu, šiandien mokosi jaunimas?“ Jeigu jau užmiršote, tai priminsiu – „Kelias“ yra skirtas penktokui. Ką norėjo pasakyti cituojamo sakinio autorius? Kad penktokas jau priklauso jaunimo kategorijai? Ar ne per anksti? O gal tiesiog mano, kad šis arba bent labai panašus vadovėlis skaitomas iki pat dvyliktos klasės?
Kito sakinio dalis „… verčiantis susimąstyti ne tik apie tai, kas gali parašyti tokį pasakų rinkinį vaikams, bet koks sveiko proto žmogus gali pripažinti šį vadovėlį kaip medžiagą, iš kurios verta mokytis penktokams?“ tikrai verčia susimąstyti. Negi keturi garbūs autoriai, tarp kurių yra ir mokslų daktaras archeologas, o taip pat ne vienas vadovėlį vertinęs ekspertas (kaip gerai, kad manęs nėra tarp jų!) yra/buvo visai „nušokę nuo proto“? Drąsus jaunojo autoriaus pareiškimas, vienok…
Nesiimsiu vertinti paties opuso autoriaus mentalinių savybių, bet žinių jam tikrai trūksta. Štai, kad ir priminimas skaitytojui, kad „istorijos mokyklose mokoma nuo penktos klasės“ yra prasilenkimas su tiesa. Pirmoji pažintis su istorija įvyksta jau trečioje ir ketvirtoje klasėje.
Su sveiku mąstymu man nesisieja nepamatuota kritika vadovėlio iliustracijoms ir siūlymas palikti penktokui tik tekstą. Atseit, iš teksto šis galįs savo vaizduotėje susikurti patį teisingiausią paveikslą. Kažin, kiek procentų penktokų riterius apginkluotų kad ir mobiliais telefonais ar panašiais šiuolaikiniais aksesuarais?
Pyksta autorius dėl vadovėlio ekskursų į įvairių šiandien švenčiamų kalendorinių švenčių kilmę. Citata: „Taip, tai neatskiriama žmogaus gyvenimo dalis, tačiau ar istorijos vadovėlis yra ta mokomoji priemonė, turinti skleisti informaciją apie įvairias šventes?“ Atsiprašau už savo nesupratimą, bet man tada kyla toks klausimas – kuri kita mokomoji priemonė geriau tinka skleisti informaciją apie švenčių kilmę? O gal istorijos vadovėlis privalo visus „dusinti“ tik žiniomis apie karus, sukilimus ir apie kitas panašias išimtis iš normalaus gyvenimo? Kiek suprantu iš tolesnio teksto, straipsnio autoriui būtent taip ir atrodo. Jam tikra istorija yra Saulės, Durbės mūšiai, Traidenio, Vytenio užsienio politika ir panašūs dalykai.
Čia galime truputį stabtelti ir dar kiek paabejoti kritinių minčių autoriaus informuotumu ar bent atminties apie savąją patirtį tikslumu. Jis rašo: „Puikiai atsimenu, kaip penktoje klasėje vadovėlyje skaičiau apie tai, kaip sunkiai šarvuoti Kalavijuočių ordino riteriai buvo įvilioti į pelkes ir ten buvo sutriuškinti, ir kokį įspūdį man tuo metu paliko tas pasakojimas.“ Taip, kažkuriame vadovėlyje tai buvo pateikta. Tik kažin, ar penktokų? Drįstu viešai pasamprotauti, kad istorijos vadovėlis penktokams „Kelias“ visą šį tūkstantmetį, t.y. tikrai bent jau nuo 2000-ųjų metų, sėkmingai viešpatauja praktiškai visų penktokų istorijos pamokose. Negi jaunajam autoriui teko laimė mokytis mokykloje, kurioje penktokai Lietuvos istorijos žinių sėmėsi kito vadovėlio pagalba? Net jei ir taip, tai sunku atgaivinti atmintyje vadovėlį, kuriame būtų pateiktas anas romantiškas mūšio vaizdas.
Tiesa, nesuprantu vieno dalyko visoje kritikoje – kodėl aprašant XIII amžiaus kovas reikia romantizuotų pasakojimų (bet jų vadovėlyje nėra!), o štai romantiškai jausmingo Žalgirio mūšio aprašymo nereikia (nors jis vadovėlyje yra!). Keista autoriaus logika.
Jaunojo kritiko kaip istoriko profesionalumo nedemonstruoja ir pasipiktinimas vadovėlių autorių prikišamu Vilniaus kaip amžinos Lietuvos valstybės sostinės įvardijimu. „Gal čia ne iš piktos valios, gal žmonės iš tiesų nežino, kodėl Kaunas išdidžiai nešioja laikinosios sostinės titulą…“ Siūlyčiau jam nors kiek įdėmiau pasiskaityti Lietuvos Respublikos 1928 ar 1938 metų Konstitucijas. Gal suprastų, kad Vilnius ir tuo metu buvo laikomas valstybės sostine…
Trynys. Kabinėtis galima būtų ir prie kitų A. A. Terlecko išsakytų minčių, bet…
Pabandau įsivaizduoti, kaip pagal pateiktas idėjas, kritiką atrodytų jo paties parašytas vadovėlis penktokams. Dvasiniam ir su juo tampriai susijusiam kasdieniniam gyvenimui tokiame vadovėlyje vietos nėra. Renesansui, barokui, matyt, – taip pat. Iliustracijos – tik negyvi muziejų eksponatai (autentika!). Užtat nuosekliai išaiškinta kiekvieno Gediminaičių dinastijos atstovo biografija. Suregistruoti praktiškai visi mūšiai su kryžiuočiais. Nuosekliai, smulkmeniškai išnagrinėtos Dovydiškių, Dubysos, Astravo, Salyno, Vilniaus-Radomo, Racionžo, Horodlės ir kitos sutartys, susitarimai. (Kaip be jų suprasi Vytauto tapsmą Lietuvos valdovu?) Penktokui su visomis istoriografinėmis smulkmenomis aiškinamos Gediminaičių ir Jogailaičių dinastijų kilmės peripetijos, Žalgirio mūšio istorijos šaltiniai ir t.t. ir pan. Įdomu, kaip į tai reaguotų 12 metų „jaunuolis“?
Panašiai kaip ir kritikas, aš taip pat norėčiau surasti bent vieną teigiamą dalyką jo rašinyje. Jis turėtų skambėti taip: „Vienintelis dalykas, už ką galiu pagirti Antaną A. Terlecką – jauno žmogaus dėmesys mokyklinei istorijai. Gražu, kai yra jai neabejingų žmonių, tik ką palikusių mokyklinį suolą.“ Ir tai yra viskas, kas privertė mane perskaityti pilną netikslumų rašinį, o taip pat paskirti porą valandų šių minčių išguldymui raštu.

***

Pradėjęs savo mintis kiaušinio sandara, norom nenorom prisimenu nesenstantį posakį: „Kiaušinis vištą moko!“ Šiaip, negalvoju, kad jaunimas neturi teisės kritikuoti autoritetų. Manau, kad nebūtinai teisus tas, kas vyresnis. Bet šiuo atveju… Akivaizdus tiek istorijos, tiek pedagoginių žinių, lygiai kaip ir logikos trūkumas. Jaunatviškas entuziazmas jų kompensuoti  dar nepajėgus.

P.S. Nuostabus vieno iš autorių – Rimvydo Laužiko – atsakymas kritikui publikuojamas bernardinai.lt . Aš taip korektiškai parašyti nesugebėčiau…